2009 m. gruodžio 22 d., antradienis

Geriau neturėti jokio susitarimo Kopehagoje nei tokį, kuris pasmerkia katastrofai

Nors straipsnis buvo rašytas konferencijai dar nesibaigus jame prašytos problemos vis dar yra ir ilgai bus aktualios. (Vert. past.)

Naomi Klein

Geriau neturėti jokio susitarimo Kopehagoje nei tokį, kuris pasmerkia katastrofai

Devintąją Kopenhagos klimato kaitos konferencijos dieną buvo paaukota Afrika. G77 derybinio bloko, į kurį įeina ir Afrikos valstybės, pozicija buvo aiški: vidutinės pasaulio temperatūros pakilimas 2 laipsniais C reikštų 3 – 3,5 C atšilimą Afrikoje. Tai reiškia, kaip teigia Panafrikos klimato teisingumo sąjungos atstovai, kad „dar 55 milijonams žmonių gali iškilti bado grėsmė“ ir „nuo 350 iki 600 milijonų gali susidurti su vandens trūkumu“.

Arkivyskupas Dezmondas Tutu (Desmond Tutu) situaciją apibūdina šitaip: „Mes esame akistatoje su artėjančia siaubingo masto katastrofa... Pasaulio tikslas leisti temperatūrai pakilti dar 2 C palieka Afriką išdžiūti ir be jokio modernaus vystymosi“.

Ir vis dėlto, būtėnt tai ir pasiūlė Etiopijos ministras pirmininkas Melesas Zenavis (Meles Zenawi), kai pakeliui į Kopenhagą užsuko į Paryžių. Stovėdamas šalia prezidento Nikolaso Sarkozi (Nicolas Sarkozy), ir save pristatydamas kaip visos Afrikos atstovą (jis yra Afrikos derybų grupės dėl klimato kaitos galva), jis atskleidė planą, į kurį įeina ir baisusis temperatūros atšilimas 2 C, ir pagal kurį besivystančioms valstybėms kasmet siūloma tik 10 milijardų dolerių kaip pagalbą padengti visoms su klimato kaita susijusioms išlaidoms, nuo jūros sienų ir maliarijos iki kovos su miškų kirtimu.

Sunku patikėti, kad tai tas pats žmogus, kuris dar prieš tris mėnesius kalbėjo: „Mes naudosime savo kiekybę, kad delegitimizuotume bet kokį susitarimą, kuris nesiderina su mūsų minimaliais reikalavimais... Jei prireiktų, mes esame pasirengę palikti bet kokias derybas, kuriomis grasinama dar kartą išprievartauti mūsų žemyną... Mes nesirengiame susitaikyti su pasauliniu atšilimu viršijančiu išvengtiną lygį .“ Dar pridūrė: „Mes dalyvausime artėjančiose derybose ne kaip prašytojai, bet kaip derybininkai ginantys savo įsitikinimus ir interesus.“

Kol kas nežinome, ką Zenavis gavo už taip radikaliai pasikeitusią melodiją arba, iš tiesų, kaip įmanoma atsisakyti derybinės pozicijos, reikalaujančios 400 milijardų dolerių per metus finansinei paramai (Afrikos grupės reikalavimai) ir pasitenkinti varganais 10 milijardų. Lygiai taip pat mes nežinome, kas įvyko, kai valstybės sekretorė Hilari Klinton (Hilary Clinton) susitiko su Filipinų prezidente Glorija Arojo (Gloria Arroyo) kelias savaites prieš konferenciją, ir netikėtai patys ryžtingiausi Filipinų derybininkai buvo išmesti iš delegacijos, o šalis, kuri reikalavo didelio gabalo iš turtingųjų šalių, staiga ėmė elgtis tvarkingai.

Mes suvokiame - iš visos krūvos tokių aplinkui bezujančių veidų, – kad G8 valstybės yra pasirengusios padaryti bet ką, kad tik gautų susitarimą Kopenhagoje. Ne nepakeliamas troškimas sustabdyti kataklizminę klimato kaitą stumia skubėti, kadangi derybininkai puikiausiai žino, kad šitie apgailėtini emisijų sumažinimai, kuriuos jie siūlo, garantuoja temperatūros pakilimą iki Dantės aprašytų 3,9 C, kaip teigia Bilas Makibenas (Bill McKibben).

Metju Stivelas (Matthew Stilwell) iš Valdymo ir tvaraus vystymosi instituto, vienas iš įtakingiausių patarėjų šitose kalbose, teigia, kad iš tiesų tai ne derybos dėl klimato kaitos sustabdymo, o nuožmus mūšis dėl ypač vertingo resurso – teisės į dangų. Tik ribotas anglies dioksido kiekis dabar gali būti išmestas į atmosferą. Jei turtingosios šalys nesugebės radikaliai sumažinti savo emisijų, tada jos surys ir taip nebepakankamą Pietų šalių dalį. Ant pietų stalo, sako Stivelas, yra ne kas kita kaip „dar nepasidalintas dangus“.

Europa, teigia jis, visiškai suvokia, kiek pinigų bus uždirbta iš prekybos emisijomis, kadangi ji naudojo šį mechanizmą metų metus. Tuo tarpu besivystančios šalys niekada nesusidūrė su emisijų ribojimu, tad daugelis vyriausybių išties nesuvokia, ką praranda. 1,2 trilijono dolerių per metus, anot autoritetingiausio britų ekonomisto Nikolaso Sterno (Nicholas Stern), palyginus su varganais 10 milijardų, kurie bus skirti besivystančioms šalims per ateinančius trejus metus. Stivelo teigimu, turtingosios šalys bando „lovas ir antklodes iškeisti už Manheteną“. Jis priduria: „Tai kolonialistinis momentas. Štai kodėl tiek pastangų mesta tam, kad priverstų valstybių galvas užbaigti šį susitarimą... Nebėra kur trauktis. Lieka paskutinis niekam nepriklausantis resursas ir rezervuotas turtingiesiems.

Jau daug mėnesių nevyriausybinės organizacijos palaikė mintį, kad Kopenhagos tikslas įtvirtinti susitarimą. Kur bepažiūrėtume, Bella centre visur tiksi laikrodžiai. Tačiau neužtenka bet kokios sutarties. Pirmiausia todėl, kad toji vienintelė, kuri yra siūloma, neišspręs ekologinės krizės ir gali dar labiau pakenkti, dabartinės nelygybę tarp Šiaurės ir Pietų įtvirtindama neribotam laikui.

Augustinas Njamnšis (Augustine Njamnshi) iš Panafrikos klimato teingumo sąjungos 2 C pasiūlymą itin kritikuoja: „Kaip galima sakyti, kad siūloma „išeitis“ klimato kaitai, jei ta išeitis milijonus afrikiečių pasmerks mirčiai ir, jei neturtingieji, kurie visai neatsakingi už taršą, toliau mokės už klimato kaitą.“

Stivelas sako, kad toks susitarimas „nukreiptų viską bloga kryptimi iki pat 2020” – jau pasibaigus didžiausių emisijų galutiniems terminams. Bet jis primygtinai teigia, kad dar ne per vėlu sustabdyti prasčiausią scenarijų. „Aš jau geriau palaukčiau šešis mėnesius ar metus ir atlikčiau viską kaip reikia. Mokslinis žinojimas auga, politinė valia augs, pilietinių visuomenių ir nukentėjusių bendruomenių sąmoningumas auga, ir jie bus pasirengę priversti savo lyderius priimti gerą susitarimą.“

Šių derybų pradžioje vien tik mintis apie atidėjimą buvo erezija aplinkosaugos aktyvistų tarpe. Tačiau dabar daug žmonių ėmė matyti, kad prasminga šiek tiek sustoti ir viską atlikti kaip reikia. Svarbiausia, kaip sakė arkivyskupas Tutu, nupasakojęs, ką Afrikai reikštų tie 2 C, jog „geriau jau jokio susitarimo negu blogas“. Tai gali būti daugiausia, ko galima tikėtis iš Kopenhagos. Tai būtų politinė katastrofa keletos valstybių galvoms, bet ir paskutinė galimybė sustabdyti tikrąją katastrofą visiems likusiems.

Vertė Daigtas

2009 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Keletas nutikimų iš XVIII amžiaus LDK gyvenimo

Kunigaikštis Martynas Mikalojus Radvila iš jaunų dienų rodė didelį polinkį į gamtos mokslus ir turėjo gabumų jiems. Mokėsi Nesvyžiaus mokyklose, vėliau mokslus baigė Vilniuje.

Subrendęs visas jėgas skyrė moksliniams tyrimams, fizikos bandymams, taip pat puikiai išmanė mediciną, chemiją ir kitus gamtos mokslus. Tikėjo, net alchemija, turėjo puikią laboratoriją ir ilgą laiką ieškojo filosofinio akmens. Taip pat mėgo muziką, puikiai griežė keliais instrumentais.

Mirus antrajai žmonai Trembickai, vis labiau gilinosi į abstrakčius metafizinius tyrimus, galiausiai pamišo. Pradžioje perėmė seniausių laikų tautų, būtent egiptiečių tikėjimą metempsichoze, tai yra sielų persikėlimu. Be galo tuo tikėjo.

Galiausiai ėmė įsivaizduoti, kad geriausias yra žydų tikėjimas, ir rimtai nutarė tapti žydu. Pasamdė hebrajų kalbos ir judaizmo dogmų mokytojus. Savo dvare apgyvendino vien žydus, pašalino iš jo krikščionis ir pedantiškai laikėsi šabo bei košero.

Nežinia, kuo būtų pasibaigusi kunigaikščio Martyno manija, tačiau įsikišo giminė. Buvo gautas leidimas globoti jį ir jo mažamečius sūnus, globėju buvo paskirtas LDK vėliavininkas kunigaikštis Jeronimas Florijonas Radvila. Nuo to laiko Martynas gyveno Slucke, iki pat savo mirties 1756 m. svajodamas apie judaizmą.

XXX

Kunigaikštis Jeronimas Florijonas Radvila nedalyvavo valstybės gyvenime, todėl turėjo daug laisvo laiko ir gerokai nuobodžiavo. Sugalvodavo keisčiausių pramogų, kurios visuomet turėjo monarchistinių bruožų.

Pavyzdžiui, Bialos kaimynystėje buvusiame Slavacineko kaime pastatė medinę pilaitę, apgyvendino joje savo dvariškį, pavadino jį Slavacineko karaliumi, apibrėžė jo valstybės ribas ir elgėsi su juo kaip su tikru gretimos valstybės valdovu: vedė diplomatines derybas, pasirašydavo sutartis, jas nutraukdavo ir skelbdavo karą.

Tuomet pajudėdavo jo kariuomenė, surengdavo kautynes, apsiausdavo Slavacineko karalių jo sostinėje ir paimdavo į nelaisvę. Kunigaikštis Jeronimas surengdavo iškilmingą įvažiavimą į Bialą, teisdavo nugalėtą valdovą, galiausiai jam dovanodavo bausmę ir grąžindavo į prarastą valstybę.

Tos keistos, rimtai rengtos pramogos kartojosi gan dažnai.

XXX

Bajoras Volodkovičius buvo ūmaus būdo ir, matyt, per daug linkęs į girtavimą. Tačiau jis buvo artimiausias kunigaikščio Karolio Radvilos bičiulis, dėl jo įtakos išrinktas Lietuvos tribunolo deputatu.

Jau Tribunolo Vilniaus kadencijos metu jis dažnai keldavo vaidus ir įkyrėjo savo kolegoms, beveik nesirūpino reikalais, su atitinkama draugija valkiodavosi po miestą ir triukšmaudavo, tačiau likdavo nenubaustas.

1760 m. pradžioje Tribunolas persikėlė į Minską. Jo maršalka Mykolas Kazimieras Sapiega, namų rūpesčių verčiamas, perdavė buožę Mykolui Morikoniui ir išvyko į savo valdas. Jam išvykus Volodkovičius dar labiau įsidrąsino ir suįžūlėjo.

Vasario 1 d. iš pat ryto gerokai įkaušęs atvyko į popietinę Tribunolo sesiją, kuri vyko teismo rūmuose. Ištraukęs kardą, tuoj pat pribėgo prie maršalkos stalo, už kurio tuomet sėdėjo Trakų deputatas Romanovičius ir Vilniaus deputatas Šumskis, tačiau iš karto suprato apsirikęs, nes ieškojo Morikonio. Pamatęs jį sėdint prie kanceliarijos stalo, priėjo ir ėmė įkyriai reikalauti, kad įsakytų būgnininkams mušti būgnus ir muzikantams švilpti švilpynes hauptvachtoje, kur visuomet Tribunolo saugumui ir autoritetui užtikrinti stovėjo sargyba.

Maršalkos pavaduotojui neįvykdžius šio reikalavimo, Volodkovičius smarkiai kirto kardu į stalą ir pataikė arti Morikonio rankos. Šis greitai atsistojo ir norėjo pasišalinti manydamas, kad viskas baigsis geruoju, jei neerzins padūkėlio, tačiau Volodkovičius staiga nutraukė nuo stalo audeklą, užmetė jį ant Morikonio ir puolė beginklį kardu. Tai pamatęs, Lydos deputatas Dluskis pagriebė jį už skverno, tačiau netrukus kairioji jo ranka iki pat kaulo buvo giliai perkirsta. Jis pasileido bėgti, Volodkovičius puolė iš paskos, užspaudė kampe ir būtų užmušęs, tačiau Morikonis jį apgynė. Iš nugaros apkabinęs Volodkovičių per liemenį, atitraukė, užlaužė rankas ir į kambario vidurį sviedė kardą. Nuginkluotas Volodkovičius tuoj pat nurimo ir ėmė maldauti, kad jo beginklio neužkapotų. Tai jam kuo iškilmingiausiai buvo pažadėta.

Jau buvo sutemę, ir prieš įnešant žvakes Dluskis ėmė skųstis, kad nekaltai nukentėjo. Volodkovičiui vėl prasidėjo pamišimo priepuolis. Užuot atsiprašęs Druskio, ėmė įžeidinėti jį ir smogė kumščiu į veidą. Rūmuose kilo sąmyšis. Tuo tarpu atnešė žvakes. Volodkovičius šoko ant stalo, užgesino ir išmėtė žvakes. Tuo pat metu įžeidinėjo ir baisiai plūdo savo kolegas. Teisėjai laikėsi kantriai ir ramiai išsiskirstė.

Atrodė, kad viskas tuo ir baigsis, tačiau įkaušęs Volodkovičius tebesiautėjo. Jis įsiveržė į hauptvachtą, smurtu paėmė iš Tribunolą saugojusios vėliavos būgnininkus bei švilpynes pūtusius muzikantus ir išėjo į gatvę. Ten sutiko pas mirusį su neštuvais einančius dominikonus, juos išvaikė, neštuvus atėmė, būgnininkams ir švilpynes pūtusiems muzikantams liepė groti gedulingą giesmę, pats giedojo Tegul ilsisi ramybėje.

Po to ėmė lankyti deputatus. Pirma aplankė Dluskį ir Ukmergės deputatą Petškevičių. Neradęs jų namuose, išdaužė langus. Maršalkos Sapiegos bute išvaikė žmones, galiausiai nuvyko pas Morikonį, kuris tuo metu buvo vakarinėse pamaldose pas Tribunolo raštininką Pacą. Volodkovičius ir visa jo gauja nuėjo pas Pacą, išsitraukė kardus ir įsiveržė į butą, sukėlė riksmą ir triukšmą, galiausiai pargriuvo ir netekęs sąmonės buvo nuneštas į savo butą.


Nurašyta iš E. Kotlubajaus knygos „Radvilos“.

2009 m. spalio 28 d., trečiadienis

Būkite budrūs...

Visada maniau, kad sugebu save kontroliuoti ir nesu lengvai nustebinama asmenybė. Deja, pasirodo klydau. Šį vakarą ramiai prisidęs prie kompiuterio, nusprendžiau pasižvalgyti po interneto tolius, sužinoti kas įdomaus pasaulyje ir Lietuvoje įvyko. Atsiverčiu Delfį ir negaliu patikėti savo akimis. .

Atleiskit man, bet dalis Lietuvos visuomenės tikrai rimtai serga. Sostapilio centru jau nebe pirmą kartą žygiuoja „patriotiškai nusiteikęs jaunimas“, kurio tarpe akivaizdžiai dominuoja vienos kokčios subkultūros atributika. Ir nieko, viskas puiku, juk vaikai taip meilę savo tėvynei išreiškia.

Septyniasdešimt metų nuo Vilniaus atgavimo, kokia reikšminga ir visuotinio pasididžiavimo bei tautinės apoteozės verta data. Be to, nepamirškime, jog aplink vieni priešai, kurie tiktai ir telaukia progos mus sunaikinti. Susitelkime lietuviai, susiimkime už rankų, nors ne, gal geriau kriokdami „Lietuva, Lietuva“, parodykime visam pasauliui kokie esame subtilūs tėvynės mylėtojai, parodykime, kad Vilnius mūsų ir išdidžiai pakėlę galvas švystelkime dešinę ranka į priekį.

Susivienykime broliai, velniop politinį korektiškumą, toleranciją, kitaip atrodančius ar turinčius skirtingą nuomonę nei intelekto nesužalota dauguma. Velniop baudžiauninkiškam mentalitetui nesuvokiamą daugiakultūrį Vilniaus palikimą. Tegyvuoja parapijinis mentalitetas, rūtų vainikėliai, žirgeliai, karingi berneliai ir trispalvė, kuria lyg kokiu skuduru galima mosikuoti kada pritrūksta sveiku protu paremtų argumentų.

Pabaigai palinkėjimas „tikriems lietuviams“. Būkite budrūs, jie ( žodį jie galima pakeisti lenkais, žydais, rusais, gėjais ir t.t., pagal kiekvieno skaitančiojo skonį ir fobinius polėkius ) nesnaudžia, vis rezga planus kaip pasiglemžti miestą ant septynių kalvų.

2009 m. spalio 26 d., pirmadienis

Apie lietuviškas refleksijas

Gyveni žmogus tyliai, ramiai, galvos visokiomis nesąmonėmis nekvaršini, bet kartais paskaitinėji kokį laikraštį ar naujienų portalą ir imi stebėtis tuo kas vyksta, o kaip jau sakė sengraikiai: nuostaba – pirminė bet kokios refleksijos sąlyga. Belieka susirasti kokią aktualiją ir mintis visokiausias pinti.

Kiekvienas save gerbiantis lietuvaitis geriausiai išmano su alkoholiu, krepšiniu ir politika susijusius klausimus. Kadangi alkoholį geriausia gerti nereflektuojant šio proceso, su krepšiniu ir taip viskas seniai aišku, o ypač po šios vasaros mūsų oranžinio kamuolio meistrų žygdarbių Lenkijoje, lieka politika.

Bet ir tautinė politika pastaruoju metu tapo baisingai nuobodžia ir vienpusiška. Aišku, ne viskas taip jau prastai. Valdžiažmogiai kartais sugeba nustebinti. Tarkim ko verti, kultūros ministro Vilkaičio kilnūs norai aprūpinti kojinėmis vargšes šalies bibliotekininkes, bet vargu ar tai gali lygintis su netolimos praeities šalies išrinktųjų intelekto gilumu: na, tarkim, kad ir skrajojančio vilties prezidento Rolando Verksnio komparatyvistiniu polėkiu bei išprusimu XIX amžiaus pabaigos Prancūzijos realijose, paskutinėje kalboje Seime palyginant save su Dreifusu.

Apskritai, politika yra purvina ir refleksijai nedėkinga sritis. Be to, daugybė protingų ir išmintingesnių už šio teksto autorių ekspertžmogių viską seniai jau išreflektavo. Belieka tapti postmodernistu ir reflektuoti refleksijas, o čia tas pats lyg mėgautis be alkoholiniu alumi.

Tiesa, dar galima reflektuoti tokius Lietuvoje aktualius klausimus, sprendžiant iš komentatorų skaičiaus prie šios tematikos rašinių internetinėje žiniasklaidoje, kaip gėjai, žydai ir istorija. Deja, gėjų temos kaip refleksijos objekto prisibijau. Nesu homofobas, o kitoks kalbėjimo tonas šiuo atveju mūsų tautiečiams tampa akivaizdžiu liudijimu, jog reflektuojantysis pats priklauso seksualinėms mažumoms.

Žydai taip pat nėra pati dėkingiausia tema. Kadangi iki šiol vienu gražiausių Lietuvos užsienio politikos epizodų laikau A. Brazausko 1995 metų atsiprašymą Knesete, „ dėl lietuvių, kurie šaudė žydus“, tikėtina, kad tegalėčiau reflektuoti savo pasišlykštėjimą tais imbicilais, kurie vis dar tiki masonų ir žydų sąmokslu užkariauti pasaulį bei kitomis antisemitinėmis kvailystėmis. O kaip puikiai žinoma, pyktis kenkia virškinimui.

Istorija? Na, iš pirmo žvilgsnio gal ir puikus refleksijos objektas. Galima atsisėsti kur nors miške ant kelmo ir sustingus rūpintojėlio poza žvelgti mąsliai į tolį, prisiminti baltų civilizacinius pasiekimus, Mindaugo karalystę ir Vytauto imperiją nuo jūros iki jūros bei retkarčiais nubraukti kuklią, skruostu riedančią, kiekvieno tikro lietuvio širdžiai malonių praeities įvykių sukeltą, vyrišką ašarą. Idilė, lyg iš XIX amžiaus tautinio klasiko aprašyto šilelio:

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia:
Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta,
Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta.


Tačiau ir čia ne viskas taip gražu ir paprasta. Baltai, pasirodo nepaliko jokių savo didybės liudijimų bei priminimų, išskyrus keletą puodynių šukių ir kapinynų. Rašto nesukūrė, o ir raštingų kaimynų gerokai neprilupo, kad šie apie tai ilgam atsimintų bei tuos atsiminimus kokioje kronikoje surašytų. Kuklūs tikriausiai buvo, girtis nemėgo, bet nepagalvojo kokį galvos skausmą ateities baltofilų kartoms sukels. Nejaugi taip jau sunku buvo tarkim Romą sugriovus kur nors imti ir ant Koliziejaus sienos užrašyti: „410 metai, čia buvo Vaidevutis ir Brutenis“.

Mindaugas irgi nebuvo idealus kultūrinis herojus. Krikštytis tai apsikrikštijo, bet po kelių metų atsimetė ir buitiniu alkoholizmu su savo kariauna bei Zuikių dievo garbinimu užsiėmė. O dar ir bobų svetimų užsimanė. Kaip baigėsi šioji liūdna ir graudi Lietuvos vienytojo istorija, tikriausiai visi puikiai žinome. Gaila, bet atrodo taip jau likimo nulemta, kad tiktai atsiranda nors mažiausiai proga lietuviams pasauliui pasidemonstruoti, tai ima ir viską sugadina koks rusų šventasis, vietinės bei lenkiškai ar rusiškai su vokišku akcentu kalbančios moteriškės (sapienti sat) .

Lieka Vytautas, bet gyvenant dvidešimt pirmame amžiuje, su visais žaliųjų ir gyvūnų teisių judėjimais, vargu ar malonu reflektuoti apie vargšą Juodosios jūros vandeniu springstantį žirgą. Kita vertus, jei žirgo kankinimą dar ir galima atleisti, laikai neramūs ir tamsūs buvo, kokios ten dar gyvūnų teisės, tai suvokti kokio velnio reikėjo garbingo amžiaus sulaukus ant to prakeikto arklio ropštis ir nukritus į dausas iškeliauti, sunkoka. Būtų senukas pakentėjęs, karūnos sulaukęs, tai bent jau karalystę savo istorijoje turėtumėme, mažiau kompleksuotumėme.Beje, norėdamas pademonstruoti koks sudėtingas mokslas yra istorija, galiu pusią lūpų užsiminti, kad turiu vieną hipotezę. Prakeikto kuino nepagarba mūsų didžiavyriui liudija, kad pastarasis tikriausiai lenkų ar rusų pakištas buvo, bet šaltiniai išlieka nebylūs šiuo klausimu. Nors, kita vertus, kažin kokios tautybės autoriai paliko liudijimus apie tą laikmetį...

Liūdna ir graudu ant dūšios. Sunkus užsiėmimas tos refleksijos, vienos ašaros, vidurių sukimas ir dantų griežimus. Pažadu, kaip velnias kryžiaus stengsiuosi vengti tautinės žiniasklaidos, per silpni nervai ir vidaus organais lietuviškoms refleksijoms. Eisiu geriau išgersiu...

Demokratiniai žaidimai: viešieji ryšiai

Gyvename vadinamaisiais demokratijos laikais. Laisvi rinkimai, tautos atstovai ir žodžio laisvė. Išskyrus tai, kad jokios demokratijos nėra. Na, ir nebuvo niekada. Gali būti, kad niekada ir nebus. Užbėgdamas už akių įvairiems nesusipratimams, pridursiu, kad galvoje turiu tą paprastą klasikinį demokratijos apibrėžimą, ant kurio paremta visa moderniosios visuomenės mitologija. Tai, kur mes gyvename dabar, be abejonės, galima vadinti kuo tik nori, kad ir ta pačia demokratija. Jokių problemų. Turime daug žodžių su daug prasmių. Bet tada nereiktų pamiršti paminėti ir konteksto.

Tuo tarpu aš vengiu painiavos, tad man labiau patinka mūsų politinę santvarką vadinti demokratiniais žaidimais. Taip išvengsime to neatsiejamo sakralaus rimtumo.

Tai tiek to įvado. Šįkart norisi pasidalinti mintimis apie vieną demokratinių žaidimų šaką. Viešuosiuos ryšius, mūsų tėvų laikais vadintais tiesiog propaganda. Jei ieškosime aktualijų, apie tai parašyti paskatino Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus komentaras apie mokytojų protestą. Iš tikrųjų tai jis nieko nenustebino. Tokie komentarai Lietuvos politikoje kasdienybė. Mes turime plačiai nuskambėjusį (ačiū Dievui) socialinės apsaugos eksministrą Rimantą Dagį, šaukusį visus į kryžiaus žygį prieš Lietuvos bambalius, turime kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį, kažkodėl neturintį akies ant bibliotekų (turiu teorijų, kodėl), turime kažką vis apie mokslą kliedintį švietimo ministrą Gintarą Steponavičių. Apskritai tokių pavyzdžių nors vežimu vežk.

Ne, šis įrašas nėra skirtas pabarti Lietuvos politinį eltą ar kažkas panašaus. Nes aš juk puikiai suprantu kodėl jie taip elgiasi. Manau, viską paaiškina viena vienintelė aplinkybė – jiems tai galima. Ir jie puikiai supranta, kad nebus už tai nubausti. Ir ypač gerai tai žino tokie seni vilkai kaip Kubilius, Juknevičienė, Kirkilas, Brazauskas ir kiti jau mintėti ir neminėti šunsnukiai, daug metų nedingstantys iš televizoriaus ekranų.

Šis įrašas lyg ir turėtų būtų apie viešuosiuos ryšius Lietuvoje, bet iš tikro jis apie jų nebuvimą. Jie reikalingi nebent prieš rinkimus. Niekas nebesistengia žaisti pagal taisykles, nes netgi, jeigu (krepšinio terminais kalbant) taškai bus pelnyti net nesivarant kamuolio ir su daugybe baudų puolime, niekas per daug neprieštaraus. Na gal vienas kitas žiūrovas kažką šūktels, dėl akių paburbės priešininkas, o teisėjas, paraginęs pamiršti praeitį, lieps žaisti toliau. Priešininkas tik draugiškai šyptels, nes dabar kaip tik jo eilė atakai, o po varžybų vis tiek visi kartu eis gerti alaus. Niekas viešųjų ryšių nebežaidžia rimtai. O taip buvo nevisada.

Pamenu, buvo laikai, kai politiniai žaidėjai stengdavosi išspausti kokią šypseną prieš televizijos kameras ir rungdavosi kuris karščiau prisipažins meilėje Lietuvos žmonėms. Už rankos pagautas politikas atsistatydindavo ir net susigadindavo sau karjerą. Demokratija buvo žaidžiama rimtai ir iki kraujo. Buvome išlepę. Gal todėl taip erzino ironiška profesoriaus Vytauto Landsbergio šypsenėlė. Nesinori mylėti to, kuris nelabai tave myli pats. Dar viena ir dar nemalonesnė išimtis buvo AMB, kurio surūgęs snukis nelabai sėkmingai maskavo panieką žurnalistams ar nepriklausantiems lietuviškajam elitui. Bet kaip minėjau tai buvo išimtis, kurios žmogus galbūt ir nusipelnė dėl savo nuopelnų Lietuvai.

Viskas pasikeitė su paksiada. Man atrodo, kad būtent Pakso apkaltos istorija sutapo su lemtingu lūžiu Lietuvos viešųjų ryšių raidoje. Puikiai pamenu, kokį absurdą buvo pasiekusi viešoji politika tuo metu. Žmonės kalbėję ir tvirtinę vienaip, po dienos ar dviejų galėjo kalbėti visiškai kitaip, o po savaitės dar kitaip. Įspūdingiausia tai, kad jie visiškai neprisimindavo, ką buvo tvirtinę iki tol. Į neviltį varantis siurealizmas, ypač jeigu tau aštuoniolika, myli savo šalį ir labai rimtai žiūri į demokratinius žaidimus. Pakso istorija įrodė, kad galima bet ką pridirbti, galima bet ką teigti, o po dienos teigti, galima neatpažįstamai išplauti bet kurią sąvoką. O visų nuostabiausia tai, kad vis tiek bus kas tave mylės. Na, jeigu labai rimtai prisidirbai, galbūt teks šiek tiek palaukti, bet galų gale vis tiek viskas pasimirš. Manau net patys ciniškiausi politikai tuo metu nustebo suvokę, kokios iš tiesų didžiulės galimybės Lietuvoje. Iš tiesų, čia gali taškus pelnyti ir be kamuolio. Gali būti, kad po poros kėlinių ekspertai ims komentuoti tavo įspūdingą „driblingą“.

Pirmasis ir įžūliausias Pakso mokinys buvo šarmingasis Viktoras Uspaskichas, kuris galutinai įtvirtino naują žaidimo stilių. Po jo sekė visa kita: Kirkilas su LEO LT aferom, dabartinės koalicijos nesąmonės...

Noamo Chomsky‘is su Edwardu S. Hermanu knygoje „Sutikimo gamyba“ (Manufacturing Consent) plėtoja „propagandos teoriją“, pasak kurios, Vakarų „demokratinėje“ valstybėje, kurioje valdantysis elitas nebeturi galimybių priversti žmones paklusti jėga, atsiranda nauja galios struktūra. Elitas ima naudotis „viešaisiais ryšiais“, kad įtikintų žmones norėti to ir tikėti tuo, kas jam reikalinga. Taip gimsta tas amžinai besišypsantis, korektiškas, išmintimi ir meile spinduliuojantis personažas, kurio atvaizdą įvairiomis formomis mes dažnai matome užsienio žiniose. Tai, kad tokių šis personažas Lietuvoje retesnis nei norėtųsi, perša vieną išvadą. Nepasakysiu nieko nauja. Tiesiog pas mus nėra prieš ką stengtis. Mūsų elitas yra ramus ir žino, kad nieko rimtai nesupykdys.

2009 m. spalio 11 d., sekmadienis

Dar apie Iraką arba naujoji propaganda

Taip jau išėjo, kad vėl grįžtu prie Irako temos. Prie to paties sugrįžti antrą kartą privertė „The Hurt Locker“, kažkieno pavadinas geriausiu filmu apie Irako karą. Taigi, keletas greitų pastabų apie filmą ir jo „tikrovę“.

Aišku, grafinis realizmas įspūdingas. Holivudas šiais laikais tam skiria daug pinigų. Su tam tikrom išlygom (apie jas žemiau) filmas gali tarnauti kaip nebloga iliustracija. Šiek tiek leidžia pajusti, kaip atrodo šiuolaikinid partizaninis karas ir jo taktikos. Netgi pati Bagdado kasdienybė, nors ir pavaizduota probėgšmais, nėra tokia karikatūriška, kurią įpratę matyti ankstesnių kartų propagandiniuose filmuose.


Filme vengiama atvirai politikuoti. Tai tikriausiai ir padarė jį geriausiu (ir apskritai žiūrimu) filmu apie Irako karą. Pati fabula, atmetus visą vizualiką, gana paprasta.. Elitinės patrulio komandos kasdienybė, karo traumos ir apsėdimai. Toks, sakyčiau, pretenzingas psichologizmas. Mūsų herojus – karo apsėstasis, savo žaidimais su mirtim statantis į pavojų save ir kitus. Bet tai jokiais būdais ne „Apocalypse Down“ generolas . Šitas personažas greičiau toks problemų kamuojamas, bet iš esmės simpatiškas „natural soldier“ tipažas. Ir apskritai visi amerikiečiai filme labai jau simpatiški. Tai ir paskatino pasidalinti savo mintimis apie jį – juk „The Hurt Locker“ pretenduoja į autentiką. Juk iš esmės šis filmas apie karo beprotybę. Bet amerikietiška beprotybė yra humaniška ir netgi nukvakęs kareivis žūtbūt gelbėja gyvybes, net teroristų.


Tai kokius gi vaizdinius mums siūlo filmo tekstas? Elitinis kareivis. grubiai šmaikštus, grubiai simpatiškas, paprastas, bet tvirtas ir jo neapkaltinsi naivumu (kontrastas su „akademiku“ iš karininkų), egzistenciškai disorientuotas, laukia kontrakto pabaigos, vengia rizikos, žodžiu, profesionalas.

Apsėstasis kareivis. Jis – karo didvyris, pavojingas sau ir kitiems, tačiau taip pat šaltakraujis ir įkvepiantis, primetantis priešui savo valią.. Šiaip geraširdis, tad kaip įmanydamas stengiasi apginti „nekaltuosius“ civilius kovodamas su „blogaisiais“ civiliais. Jam neužtenka įvykdyti misijos, jis žvelgia giliau ir jam „ne tas pats“. Labai įdomus momentas - nors filmas formaliai lyg ir teigia, kad herojui pavažiavęs stogas, bet antrinis sluoksnis vis išmeta užuominų apie kai ką kitą. Jis yra tas narsusis kareivis iš „senų gerų laikų“, kai vyrai drąsiai žvelgdavo mirčiai į akis. Don Kichotas, vienišasis riteris savo pragmatiškame amžiuje.

Bagdadas. Pragaras, kuriame kažkodėl gyvena žmonės (bent jau irakiečiai), priešo žemė su savo nesibaigiančiais spąstais. Abejoju, kad to buvo siekta sąmoningai, bet, pavyzdžiui, bet šarvuotis plaukiantis per urbanistinį peizažą atrodė tiesiog kaip okupantas ir niekas kitas. Bet gal čia tik mano iškreipta sąmonė taip viską sudėliojo.

Karas. Purvinas, bjaurus, bet teisingas. Mes kovojame dėl jų gyvybes. Gelbėjame

Irakiečiai. Bet kuris iš jų gali būti teroristas. Bet iki paskutinės akimirkos jiems galioja „nekaltumo prezumcija“. Netgi vyras apkarstytas sprogmenimis ir laikrodiniu užtaisu, turi teisę į vertėją ir dėl jo gyvybės galima sau leisti surizikuoti. Bet vis dėlto irakietis yra „kitas“. Jis priešiškas, klastingas bei kažkodėl nenori būti išgelbėtas, taigi, ir nesuvokiamas. Bandymai užmegzti draugišką kontaktą gali atnešti mirtį. Visa laimė, kad irakiečiai ten kažkur toli...


Gal pasakysiu pernelyg drąsiai, bet, mano manymu, šitas filmas atsovauja naują vizualinės propagandos kartą. Nebėra įkvepiančių didvyrių žygdarbių, herojai įgauna vis daugiau antiherojaus bruožų, karas toli gražu nebekelia pakilių jausmų, bet visa tai tik daug sėkmingiau maskuoja svarbiausią faktą: tai, kad esame „mes“ ir yra „jie“.

2009 m. spalio 7 d., trečiadienis

Keletas piktų pastebėjimų apie istoriją tautiniuose kontekstuose

Gana dažnai tenka paskaitinėti vieną kitą Vakarų Europos ir JAV šiuolaikinių istorikų knygą ar straipsnį. Prisipažinsiu, po tokių skaitinių mane ištinka identiteto krizė bei didžiulis noras pasigerti. To priežastis – keistas jausmas, kad tai, ką girdi per paskaitas Vilniaus universiteto istorijos fakultete ir tai, kaip rašoma bei tyrinėjama istorija vakaruose, tarpusavyje neturi nieko bendro ir negali priklausyti tai pačiai mokslinei disciplinai.

Tarsi vargšė siratėlė, su ne pirmo naujumo tautiniais rūbais, per petį permestomis kanklėmis ir Daukanto plunksna dešinėje rankoje bei arklu kairėje, atrodo toji tautinė istoriografija tarptautiniame kontekste. Beveik po penkiasdešimties metų nelaisvės vienintelio ir teisingiausio mokslinio metodo narve paleista į laisvę našlaitėlė iš karto pateko į Sąjūdžio epochos sūkurį. Patriotizmo apimti žmonės glėbiais pirko A. Šapokos redaguotą, tarpukario gimnazijoms skirtą istorijos vadovėlį (dar ir dabar dažno lietuvio knygų lentynoje tarsi savotišką tos šlovingo laikotarpio reliktą gali išvysti šią knygą), tautinio pasididžiavimo virpulio apimti klausė ir skaitė istorikų pasakojimus apie baltų vienybę, Vytauto galybę bei “smetoniškos” Lietuvos prarastą rojų.

Ir staiga po keleto triumfo metų atėjo sunkios pagirios: Šapoką ir Ivinskį pakeitė laukinio kapitalizmo negalios, lyg grybai po lietaus visose pakampėse dygstantys kioskai, ne pirmos jaunystės opeliai, fordai bei svajingi tokių dainuškų kaip “Svajoklis” ritmai. Šiandien dauguma potencialių istorinių tekstų skaitytojų tapo vadybininkais, kurie geriausiu atveju jei ir vargina akis, tai tiktai gilindamiesi į Delfį ar siaubingą laikraštieną bei spalvotus žurnalus, kurių dėka visų spaudos kioskų vitrinos blizga tarsi Kalėdų eglutė. Tiesa, kartais vadybininkams su intelektualinėmis pretenzijomis padauginus alaus kyla noras “pafilosofuoti” istorinėmis temomis, pavyzdžiui, “čia tūkstantį metų dabar” arba kokie mes galingi buvome Vytauto laikais “nuo jūros iki jūros”.

Taigi, tautai istorikai tapo nebeįdomūs, o kartais net ir nereikalingi, savo eretiškais tyrinėjimais teršiantys idilišką praeities vaizdinį. Atrodytų, tokia situacija turėjo būti puiki galimybė pagaliau užsiimti normaliais šiuolaikiniais metodais ir strategijomis paremtais istoriniais tyrimais. Deja, nepaisant keleto retų išimčių (čia norėtųsi paminėti R. Petrausko, D. Barono, J. Verbickienės ar D. Staliūno darbus), kurios tik patvirtina taisyklę, geriausiu atveju mūsų istorikai tebeplūduriuoja XIX amžiaus istorizmo pelkėje.

Herojiškos praeities modelis ir toliau dominuoja istorijos vadovėliuose, mokslinėse monografijose ir universitetų auditorijose:

1. Mūsų XIX amžiaus antros pusės nacionalizmas, su visais jam būdingais pliusais ir minusais, ir toliau įvardinamas keistoku ir moksliškai beprasmiu “Tautinio atgimimo” terminu.

2. A. Smetona, nepaisant visų represijų prieš savo politinius oponentus bei “Tautos vado” kulto, tebelaikomas kone idealiu tautiniu politiku.

3. 1941 metų birželio 22 dienos sukilimo organizatoriai, padlaižiaudami naciams naudoję šlykščią antisemitinę retoriką, visais įmanomais ir padoriame moksliniame diskurse neįmanomais būdais teisinami ir vos netampa valstybės oficialiai įteisintais istorijos didvyriais.

4. Pokario partizanai kanonizuojami atmetant bet kokią objektyvaus to laikotarpio tyrimo galimybę, nes pasak vieno iš Lietuvos istoriografijos pilkųjų kardinolų, “Šiandien turi būti visiškai aiškiai pasakyta, kad partizanai yra herojai ir jokių kalbų čia negali būti. Kiekvienas kitas, kas sako kitaip, kalba antivalstybiškai”. Tiesa, šiuo aspektu mane šiek tiek guodžia Mindaugo Pociaus tyrimai.

Kalbant apie viešąją erdvę, taip pat tenka konstatuoti, jog “kažkas papuvę Danijos karalystėje”. Kiekvienas įdomesnis Lietuvos ar užsienio istoriko pasisakymas internetinėje žiniasklaidoje sutinkamas kaip rusų ar lenkų finansuojamos penktosios kolonos išpuolis prieš tautines vertybes. Įdomu pastebėti, kad pačius kokybiškiausius rašinius istorine tematika tautininėse interneto erdvėse publikuoja Lrytas.lt. Keletas pavyzdžių: interviu su Tomu Balkeliu, taip pat interviu su T. Snyderiu arba D. Barono pasisakymas apie Pilėnus.

Beje, kartais susidaro įspūdis, kad daugumai lietuvaičių patinka tiktai psichinio ligonio ar bent jau gerokai psichotropinių medžiagų pagalba apsvaigusio asmens kliedesius primenantys baltofilų pasvaiščiojimai. Čia, aišku, ypatingai išsiskiria krivio krivaičio J. Trinkūno opusai, o ypatingo dėmesio nusipelno viešosios įstaigos “Baltų Atlantida” kuriamas tinklapis. Rekomenduoju…

Kadangi, kaip jau tikriausiai pastebėjote, esu baisus pesimistas, manau, kad mūsų istoriografija vakarietiškąją dar vysis ilgai ir nuobodžiai, o plytinti praraja tarp keletos kokybiškų akademinių istorikų darbų bei paprasto tautiečio istorinės savimonės, vargu ar kada labiau susiaurės. Visgi, kaip banaliai sakoma, viltis miršta paskutinė. Kita vertus, viltis – durnių motina.